Mėginu turiningai praleisti laiką ir skaitau "patikrintų" autorių kūrybą kuria galėčiau pagrįsti savo nuomonę egzamine.. Ir taip netyčia užtikau nuostabius žodžius A.Mickevičiaus poemoje "Vėlinės"
Aš pažinojau vieną moterį kadaise –
Su lapais ant galvos, suplyšusia suknia,
Pavargusią kaip aš ir nelaimingą baisiai!
O kai keliu ji slinko su lazda,
Tai žmonės iš paskos vis ėjo,
Ją badė pirštais, apkalbėjo
Ir pašaipom toli lydėjo:
Tik vienąkart nusijuokiau tada!
Ir ką žmogus žinai – galbūt už tai taip skaudžiai
Mane dangus dabar teisingai baudžia!
Buvau tada aš laimės glėbyje,
O šiandien štai – aš panašus į ją!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą